Ši kolektyvinė monografija yra skirta šunų, gyvenusių Lietuvoje XIII–XVIII a., istorijai. Tirdami jų kaulus, plytose ir kituose molio dirbiniuose aptiktus pėdsakus ir pasitelkę istorinius duomenis mokslininkai pasakoja, kaip atrodė Lietuvoje auginti šunys, kuo jie mito, nuo kokių ligų kentėjo, kam buvo naudojami. Skaitant šią knygą galima sužinoti, kuo skyrėsi viduramžiais ir naujaisiais laikais auginti šunys. Mokslininkai pateikia atsakymą, kodėl nuo ~ XVIII a. nebeaptinkame didžiausiųjų šunų, kurių yra apstu viduramžiais, kaip skyrėsi pilyse ir miestuose gyvenusių keturkojų sveikata, mityba ir gyvenimo sąlygos. Išsamūs tyrimų rezultatai leidžia pažinti šunų laidojimo tradicijas, sužinoti, kaip vykdavo medžioklės, kaip atrodė ir kokiomis savybėmis pasižymėjo medžiokliniai šunys, kodėl jų buvo nevalia pardavinėti. Besidomintieji vietinių šunų veislių istorija galbūt nustebs sužinoję, kad dar prieš gerą šimtmetį, be lietuviškų skalikų, pas mus buvo auginama ir kitų vietinių tipų šunų.