Naujoje, ketvirtoje poezijos knygoje „Švaraus buvimo“ Marius Burokas tęsia ankstesniuose rinkiniuose (ypač „Būsenos“, 2005; „Išmokau nebūti“, 2011) išryškėjusias gyvenimo kelio, santykio su poezija ir kultūra, su gimtuoju Vilniumi temas.

Ypatingo skaidrumo, šviesos dabar teikia žmogiškųjų vertybių, artimiausių žmonių apsuptis, tai prasišviečia ir knygos pavadinime. Vaikai spinduliuoja šilumą, meilę pasauliui, padeda pažvelgti į kasdienybę šviežiai, pamatyti save patį pasaulio tęstinume. Mylimo žmogaus supratimas, šeimos bendrija - tai vertybės, kurias reikia puoselėti ir saugoti, nes ir jas ardo realybės rutina, ydos ar ramybė, tampanti nepakeliama.

Poetas,  panirdamas į save, į savo slaptą „aš“, atskleidžia nevienalypę žmogaus prigimtį, jausmų dialektiką. Netobulame pasaulyje harmonija, užsimiršimas sunkiai įmanomas, kai epochos vėjas išpučia raides ir dvasią. Ar dievoieška atsakys į būties klausimus?

Poetui, žinomam vertėjui, literatūros kritikui rūpi asmeniška atvertis papildyti visuotiniais kontekstais, rasti paprastą ir autentišką poetinę kalbą. Ši knyga – darnus poetinis audinys, į kurį natūraliai įsipina saviraiška ir aktualių pasaulio įvykių refleksijos.