5/5

Dorianas

Kai Nahidai nustatomas kiaušidžių vėžys, ji pradeda prisiminti visus gyvenimo įvykius kai dar gyveno Irane. Ten ji susipažino su savo būsimu vyru Masudu, tačiau per revoliuciją vos abu nežuvo... Pabėgę į Švediją pradėjo naują gyvenimą, tačiau ten Masudas parodė savo tikrąjį veidą. Knyga labai liūdna ir skausminga... Joje mane palietė du dalykai: vėžys ir smurtas prieš moteris. Tikrai teko nubraukti ašarą skaitant kaip Masudas mušė Nahidą ir jos vyriausioji sesuo taip pat buvo mušama. Nors knyga ir nekoks lengvas romanas, tačiau skaitėsi tikrai lengvai ir greitai. Privertė susimąstyti apie islamo šalių moteris, kurių nemaža dalis patiria smurtą. Koks jų gyvenimas... ištekinamos per prievartą dar būdamos vaikai, susilaukia daugybės vaikų, yra engiamos ir mušamos savo vyrų, neturi teisės į išsilavinimą ir darbą ir t.t. Nesakau, kad visos moterys taip gyvena islamo kraštuose, tačiau tokia yra nemaža dalis. Tad ji ir parodyta knygoje. Tuose kraštuose nuo savo vyro nepabėgsi. O jei ir bandysi, greičiausiai būsi nužudyta. O tai dar liūdniau... Mūsiškės moterys gali pabėgti, bet to nedaro ir tai mane pykdo. Pats esu susidūręs šeimoje su fiziniu smurtu ir iki šiol niekaip nepateisinu savo motinos kurių galų ji gyveno su mano tėvu. Kitas skaudus knygos aspektas- vėžys. Kaip Nahida rašo: „Prieš vėžį mes visi lygūs“. Tai liga, kuri gali užklupti bet kurį iš mūsų ir bet kuriuo amžiaus tarpsniu. Ir kai tau pasakoma, kad liko gyventi vos kelios savaitės, tave apima pyktis. Būtent taip jautėsi Nahida. Ji užpyko ant gydytojos ir viso pasaulio, bet labai greitai susitaikė su savo padėtimi. O aš netekau brangiausio žmogaus pasaulyje vėžiui... Pykau ant to vėžio ir kam pasiėmė mano močiutę, bet visas tas pyktis buvo beprasmiškas. Tikrai rekomenduoju perskaityti visiems, kas nesibaido liūdnų knygų.