Vokiečių rašytojo Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinis kūrinys „Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919–1920 metais“ – tai jauno žmogaus išgyvenimai, patirti Rusijos pilietinio karo metais. To karo, kuriame žūtbūtinai susigrūmė dvi pagrindinės jėgos – valdžią šalyje užgrobę bolševikai, raudonieji, ir prieš juos sukilę baltieji – naujuoju kruvinu režimu pasipiktinusi visuomenės dalis.

Per Pirmąjį pasaulinį tolimajame Sibire kalintas karo belaisvis E. E. Dwingeris sugeba pabėgti, bet ne savo valia yra įsukamas į dramatiškų įvykių verpetą. Prieš jo akis stoja krauju persunkta, skurdo, bado ir abipusės neapykantos kamuojama Rusija.

1930 m. pirmą kartą pasirodęs E. E. Dwingerio romanas „Tarp baltųjų ir raudonųjų“ – vienas sėkmingiausių XX a. vokiečių literatūros kūrinių, už kurį autorių ketinta nominuoti Nobelio literatūros premijai. Jo kūriniai išversti į keturiolika kalbų, bendras jų tiražas siekia du milijonus egzempliorių.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė