Romanas "Tironas" - tai nepamirštama vienos šeimos istorija.

 

Žano Kalmė tėvas dvelkė fizine jėga ir gyvybe, visas kambarys atrodydavo aplink jį nugrimzdęs į tamsą. Kalmė vyresnysis, visų gerbiamas gydytojas, aukojęsis, pasak jo paties, vien kitų ir savo šeimos labui, tartum žinojo apie sūnų viską, skaitė jį kaip knygą.

Žanas jį mylėjo ir kartu nekentė, jis prisimena tas akimirkas, kai troško tėvą apkabinti. O štai dabar Žanas, trisdešimt aštuonerių lotynų kalbos mokytojas, žvelgdamas į marmurinę urną su tėvo pelenais supranta – jam nė kiek nepalengvėjo. Išsilaisvinimo jausmas, kurį pajuto krematoriume, švystelėjo tik trumpam... Galvą jam prislegia geležinė gėdos karūna.

Tėvas mirė, bet sūnui jis niekada nemirs. Ar dėl to turi mirti pats sūnus?

 

Romane "Tironas" visu psichologiniu aštrumu iškyla tėvo ir sūnaus, motinos ir vaikų santykiai. Kūrinys pribloškiančios meninės galios, atrodo, semiasi iš pačių mitologinių gelmių – lyg pėdsakus čia būtų palikę Kronas, Saturnas, Molochas, Minotauras... O Žano istorija primena Franzo Kafkos biografiją.

Šis kūrinys – tartum įžanga į po trijų dešimtmečių pasirodžiusias Michelio Houellebecqo pranašystes.