„Toks  paprastas“ –  ir  gyvenimas, ir romanas. Lyg ir nurimusio Lietuvos laiko, 

į kurį įžengia keturios Šaltmirių dukros, patirdamos skirtingus likimus.

Senbuviai žmonės, įsibuvę. Kažkas teisingo ir tikro yra jų gyvenime, jei ir  kiek  sentimentalaus. 

        Pasakojimas apie seseriškumą. Apie seną žemaičių sodybą, kurioje visko yra daugiau  nei  galima  matyti.    

        Dėl mirties artumo, neišvengiamumo žmogaus gyvenimas distopiškas.

        Ir vis  distopiškesnis – dėl  maro, karo, didėjančių pasaulio sumaiščių.    

       Tad juo brangesnės utopijos akimirkos – gamtos, meilės, pasitikėjimo.

       Idealizmo, kurio gal nebuvo, nėra, bet juk galėtų būti.       

        Lyg ir nieko, kas negalėtų žmonėms atsitikti, nieko, ko neįmanoma pakelti.

       Jei tik yra dėl ko. Tas dėl ko juk ir yra žmogaus likimo šaknis.