Anksčiau niekada tos pačios knygos neskaitydavau iš naujo. Puikios literatūros – begalės, o laiko per mažai. Dabar vis dažniau pasiimu jau skaitytas knygas. Jas vartydama vartau ir savo pačios praeitį. Gera grįžti į dieną, kai pirmąsyk atsiverčiau Irvingą, Murakami ar Italo Calvino – kaip seniai tai buvo! Vienas tokių rašytojų man yra ir Romainas Gary. Kai viskas nervina, kai nerandu tinkamo žodžio, kai žmonės, apie kuriuos rašau, atrodo netikri, atsiverčiu Gary ir ten randu visus reikalingus atsakymus.

Kartais atrodo, kad jo romanuose nieko ypatingo nevyksta. Pasakojimo centre dažniausiai atsiduria vyras, kuris sutiko moterį, su kuria viskas complicated. Labai prancūziška! Geriausia Gary knyga neabejotinai yra „Aušros pažadas“, o antroje vietoje man – „Toliau Jūsų bilietas nebegalioja“.

Pirmą kartą ją skaičiau Kuboje prieš gal šešerius metus. Keistai nuskambės, bet Gary „Bilietas“ man suveikė kaip motyvacinė knyga. Pagalvojau: velnias, gyvenimas toks trumpas, o aš jį švaistau lankstydama patalynę tobulais kvadratais. Dabar, kai esu jauna ir sveika, privalau iš tikrųjų gyventi. Baigiau paskutinį skyrių ir išsitempiau sužadėtinį į apybaisį naktinį klubą, kur šokau ten iki paryčių.

„Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ nėra knyga apie lėktuvus ar traukinius. Tai – istorija apie žmogų, turintį viską, bet neturintį nieko, nes vis jam neužtenka. Nepakankamai turtingas, nepakankamai pasitikintis savimi, vis užlipa ant tuštybės grėblio. Žodžiu, vidurio amžiaus krizė visu gražumu. Šalia – beprotiško grožio brazilė, kuri turėtų tapti vyriškumo patvirtinimu, o atsitinka atvirkščiai – atsidūręs lovoje su gražuole, herojus supranta, kad jam nebestovi, ir tai – ne gražuolės, o jo paties problema.

Kartais pasitaiko, kad iš aprašymų knygos skamba kvailai. Taip gali pasirodyti iš aukščiau mano parašytos pastraipos. Bet knyga tikrai nėra kvaila. Man ji įsmigo giliai į širdį kaip aštri strėlė, kurios jau šešerius metus nesugebu ištraukti.