„Traukinys į Samarkandą“ – trečioji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Didelio pasisekimo sulaukė ir antrasis rašytojos romanas „Mano vaikai“ (liet. 2019 m.).

Šiame kūrinyje autorė grįžta prie svarbiausios ją dominančios temos – mažasis žmogus didžiojoje istorijoje. Knygos siužetas itin dinamiškas; pati Jachina savo romaną yra pavadinusi „raudonuoju isternu“ (analogišku vesternui).

Paskutiniais Rusijos pilietinio karo metais visoje šalyje siautėjo badas. Nebeliko valstiečių, kurie dirbtų žemę, bolševikai rekvizavo grūdų atsargas, o 1921 m. kilo baisi sausra. Todėl bolševikai ėmėsi įvairių pagalbos priemonių, viena iš jų – masinė nepilnamečių evakuacija į turtingesnius rajonus. Vyriausybė traukiniais evakavo maždaug 150 000 vaikų, dauguma jų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo audrose, ar benamiai.

Romano veiksmas vyksta viename iš traukinių, kuriuo iš badaujančio Pavolgio į pietus vežama 500 beglobių vaikų. Jam vadovauja jaunutis, impulsyvus ir minkštaširdis pilietinio karo veteranas Dejevas ir principinga, kieta „vaikų komisarė“ Belaja. Pusantro mėnesio kelionė kupina pavojingų nuotykių, sunkumų ir išbandymų.

Spalvinga likimų ir charakterių paletė: pabėgėliai, čekistai, kazokai, basmačiai, socialinės seserys, ekscentriškas jaunųjų valkatėlių pasaulis su savo kalba, psichologija, juodu humoru, prietarais ir lūkesčiais... Ir viską persmelkiantis klausimas: ar dar įmanomas  gerumas tokiais žiauriais laikais, kai žmogus, atrodo, yra nieko vertas?