„Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“ – 1999-aisiais pasirodęs amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallaceʼo apsakymų rinkinys, įtvirtinęs jo kaip nuožmaus literatūros inovatoriaus ir vieno reikšmingiausių JAV prozininkų reputaciją. 

Vienoje istorijoje – skausmingas ir sykiu graudžiai juokingas depresija sergančios moters portretas, kitoje – absurdiška šiuolaikinio televizinio bei šou verslo ir antikinių mitų samplaika-parodija, trečioje – laike ištirpęs trylikametis berniukas, besiruošiantis nuo aukšto tramplino šokti į baseiną. Dar kitur per trumpus eskizus Wallaceʼas bando suprasti, ar įmanoma atlikti kilniaširdišką veiksmą be savigyros ir kodėl nereikalingą įrankį paprasčiau parduoti už menką sumą nei atiduoti dykai. O centrinė apsakymų serija, suteikusi pavadinimą knygai, – tai pašnekesiai su daugybe skirtingų, išties atgrasių vyrų apie santykius su moterimis. Nežabotomis kalbomis jie išsipasakoja, ginasi, giriasi, išsisukinėja, išduoda savo seksualines obsesijas, kabinimo technikas, fetišus, fantazijas ir kartais stulbinamą nejautrumą kito žmogaus traumai. Egomanijos, mizoginijos, objektifikavimo čia ne mažiau nei juodojo humoro bei nuogo, nepatogaus tikrumo.

Pristatydamas iki absurdo išmąstytas ir grotesko kupinas situacijas, Wallaceʼas žvalgosi po tamsiuosius sąmonės koridorius, tūkstantmečių pervartai būdingą išsikvėpusią romantinių ir asmeninių santykių plotmę, kurios gelmėje slypi vienišumas, nepasitikėjimas ir nerimas. Įmantriai raizgydamas siužetus, keistą, rūškaną vizionieriškumą jungdamas su pažįstamu kasdieniškumu ir nepatogiu, vietomis net smurtingu atvirumu, Wallaceʼas tyrinėja tai, ką ir kaip gyvenime renkasi žmogus, kaip įsimyli ir (ne)lieka mylintis, kaip išgyvena ir naikina save bei kitus.