Žmogų pažinti, ką nors apie jį pasakyti, parašyti – nelengvas, netgi rizikingas sumanymas, ypač jei mėginama prasiskverbti už matomų, girdimų, lengvai atspėjamų jo pažinimo ribų. Sugrįždami į vaikystės ir jaunystės takelius ir kelius, atsisukdami į prigimties ištakas ir bruožus, šalia buvusius žmones, prisiminimuose panirdami į laikmečio istorijos bangas, mums nutikusius laimingus, juokingus, skausmingus įvykius, užsukdami į jausmų, moralės, sąžinės kerteles, geriau suprasime, kodėl, kur ir kaip keliavome, kas esame, kuo tapome. Visada ieškojau pažinimo, tenkinausi teorijomis, metodais, formulėmis: jaučiu – atėjo metas geriau pažinti tą, kuris yra arčiausiai – patį save. Todėl ir parašiau šią knygą.