Privalau eiti toliau, man žūtbūt reikia šlakelio to vandens. Užtektų kelių lašelių, nes jie skirti paukščiui. Mažam paukšteliui, telpančiam į delną. Įvarvinčiau jam į snapą vieną lašą, ir, manau,

jo užtektų...

Sakoma, kad yra tokia upė, kurios platūs vandenys teka šimtus kilometrų, kol pradeda sekti, siaurėti ir kilti aukštyn didingo kalno šlaitais, o viršūnėje susitvenkia į baseinėlį didumo sulig puse kriauklės. Tas vanduo yra stebuklingas – jis neleidžia numirti.

Bet kelias į kalną sunkus, dar niekas jo neįveikė.

Mergaitei Hanai reikia stebuklingo vandens, kad pagydytų savo brangiausią turtą – tėvo dovanotą papūgėlę.

Berniukui Tomekui reikia Hanos, nes vos tik ją išvydęs suprato – nuostabesnės niekur nebepamatys.

Kelionė prasideda...