UTOPIJA – žodis, sudarytas iš dviejų graikų žodžių:  
ου  – neiginys ne ir τόπος – vieta,  t. y. nesanti vieta.
Viename laiške savo draugui Erazmui Roterdamiečiui
Tomas Moras Utopiją vadina Nusquama (lot. žodis nusquam – niekur).

Thomas More (1478–1535) „Utopija“ – tai vienas reikšmingiausių humanizmo epochos veikalų, kurio idėjos tebėra įdomios ir šiandien įgauna naujų prasmių. Antrasis atnaujintas leidyklos VAGA knygos leidimas supažindins skaitytojus su tobulos visuomenės ir santvarkos ideologija bei pakurstys susimąstyti, kaip skirtingais istorijos laikmečiais vadinamosios utopinės idėjos keitė raiškos formas. Naujajam „Utopijos“ leidimui straipsnį „Užmirštas UTOPIJOS gebėjimas“ parengė prof. filosofijos dr. Gintautas Mažeikis.

Sero Tomo Moro „Utopija“, deklaruojanti socialines-utopines idėjas, skatina lyginti dabarties Vakarų pasaulio žmonių vaizduotę ir utopinio mąstymo ištakas. Knyga sudaryta iš dviejų dalių: pirmoji tai – literatūrinis-politinis pamfletas, o antroji – geriausios santvarkos vizija su egzistuojančios politinės santvarkos Anglijoje kritikos elementais.

„Apie Moro knygos Utopija populiarumą liudija tai, kad jo knygos buvo labai greitai ir gausiai leidžiamos, verčiamos ir platinamos XVI-XVIII amžiuje, kurių dar negalėtume pavadinti skaitančios visuomenės laikotarpiu. Knygos  leidimai:  1516  metais  kūrinys  buvo  išleistas  lotynų kalba Londone, tais pačiais metais pakartotinai atspausdintas Leuvene, 1518 metais – Bazelyje, o 1551 išverstas į anglų kalbą ir  vėl pakartotinai  išleistas. Vėliau pasirodė  vertimai  kitomis kalbomis. Utopijos  žanras XVII–XVIII  amžiais  buvo  tarp  visuomenės elito paplitęs socialinio-politinio samprotavimo būdas,  tiesiogiai  įtakojęs  didžiųjų  ideologijų  genezę.  Dešimtys įvairiausių utopijų – sekuliarių  ir religinių, apšvietos  ir masonų, teorinių ir praktinių projektų – buvo parašytos ir išleistos tuo laikotarpiu. Kas atsitiko, kad šiandien panašios socialinės-politinės vizijos daugiau priskiriamos filosofuojantiems marginalams, nekritiškiems metafzikams, pavojingiems politiniams radikalams, pasislėpusiems, dažniausiai,  religinių  vizionierių, „žaliųjų“ ar feminisčių gretose?“

                                                                                                               Gintautas Mažeikis