Thomo Manno „Užburtas kalnas" - ir šiandien išlieka vienas svarbiausių tekstų Europos dvasiai pažinti.

„Užburtą kalną" Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas (1875–1955) su pertraukomis rašė apie dešimtį metų – 1913–1924-aisiais. Šis romanas – tai Hanso Kastorpo, praleidusio septynerius metus Šveicarijos kalnų sanatorijoje, dvasinės raidos istorija. Sykiu tai žmogaus vidinės krizės drama, kai tenka nelengvai rinktis – ar pasiduoti ligai, juslinėms vilionėms ir galiausiai mirčiai, ar vis dėlto nusileisti iš užburto kalno, nusikratyti kerų ir grįžti į normalų lygumų gyvenimą. Rašytojas mums dar kalba kaip didžiojo naratyvo, vientiso žmogaus ir Vakarų kultūros likimo pasakotojas, kuriam rūpi savojo krašto, Europos ir visos žmonijos ateitis.

Šis romanas – galbūt dviprasmiškiausias ir ironiškiausias T. Manno kūrinys, jame laviruojama tarp apsinuoginimo ir savikontrolės. „Užburto kalno" autorius perprato epochos dvasią ir jai perteikti sukūrė didingą stilių, susiedamas vitališkumą su liga, genialumą su dekadansu, garbę su gėda, archajiškumą su modernybe. Toji priešybių jungtis dažnai stulbina, išmuša iš vėžių. Skaitydami šį romaną sužinome daugybę dalykų iš medicinos, biologijos, psichologijos ir parapsichologijos, psichoanalizės, filosofijos, teologijos, politikos sričių. Visa ši milžiniška informacija meistriškai struktūruojama ir sluoksniuojama, kol apdorota pavirsta visuminiu epochos pjūviu ir sykiu žmogaus susidūrimu su gyvenimu ir mirtimi – su visa jų fizika ir metafizika. Tai išties modernus pasakojimas: čia nėra vienareikšmių išvadų, greičiau esame vedami tylos link – užburtos tylos, kurios magija įtraukia skaitytoją ir kurion panardinti gali tik didelis žodžio burtininkas.

Šis lietuviškasis „Užburto kalno" leidimas pasirodo po keturių dešimtmečių. Keturiasdešimt metų – mitinis laikotarpis, skirtas tautai dvasiškai suaugti ir užsigrūdinti. Per tą laiką subrendo bent kelios smalsių ir imlių skaitytojų kartos, kurioms kopti į šią pasaulinės literatūros viršukalnę – ir ambicingas iššūkis, jėgų patikrinimas, ir malonumas leistis į šeštos kategorijos žygį. Tuos, kurie jau yra perskaitę, iš naujo atsiversti šį romaną tepadrąsina autoriaus raginimas skaityti jo kūrinius bent du kartus."

Marijus Šidlauskas

„Užburtas kalnas" bus juslingiausias mano parašytas dalykas, bet vėsaus stiliaus."

Thomas Mannas

Kaip katastrofa baigiasi tai, kas prasidėjo kaip humoristinė viliojimo istorija. Kare erosas ir mirties potraukis pasiekia savo tikrąjį tikslą – palaimingai ir kraupiai ištirpdyti individą tižioje košėje. Romanas yra didinga ribų praradimo fantazija, kupina mėgavimosi bėgimu nuo deramos laikysenos ir biurgeriškų formų, bet sykiu ir pasibaisėjimo tuo.

"Šiame romane nėra nereikšmingų dalykų. Viskas yra ką nors reiškianti nuoroda."

Hermann Kurzke

Knygos viršelyje – senosios Davoso sanatorijos durys, išlikusios šių dienų viešbutyje.