Daugelio knygų – romanų, apsakymų rinkinių, esė, eilėraščių – autorė naujuose apsakymuose atskleidžia moterų pasaulį, jausmus, prigimtį, ryškina jose nuo amžių glūdinčius archetipus. Metaforų, biblinių asociacijų prisodrintas pasakojimas per keletą puslapių išskleidžia žmogiškų santykių gelmę ir dramą. Nesvarbu, ar tai meilė, neapykanta ar skausmas, – perteikiama pati būsena, išvengiant tiesaus nusakymo.

„Ar vaikščioja? Ar šoka?“ – norėdamas sužinoti apie kūrinio (knygos, muzikos, žmogaus) vertę, teiraudavosi (tebesiteirauja) Friedrichas Nietzsche. Perskaitęs Birutės Jonuškaitės noveles, sakau: vaikščioja – it dideliuose dulkėtuose tėvo buteliuose vynas (nors kartais – ech – vietoje šio sulauki acto).

Bet smagiausia, kai kokia novelė nesusilaikiusi pradeda šokti – ne publikai, ne skaitytojui. Sau. „Ryški šviesa kiekvieną kartą susiurbia dalelę manęs. Tikriausios. Nesumeluotos. Tos, kuri šoka nakties tamsoje“ – rašo Birutė Jonuškaitė.“ – Aidas Marčėnas

„Trapi ir išdidi moteris – dažna Birutės Jonuškaitės novelių herojė. Išdidi ne savo išskirtinumo, kurį gyvenime neretai iškelia atsitiktinumas, o dar dažniau tuštybė, pabrėžimu, ne laisve elgtis kaip patinka ar kaip dera pagal paskutinį feminizmo žodį, – ji išdidi savo romia, visa žinančia ir visa atleidžiančia meile, kuri nuo biliūniškos užuojautos gyvam gamtos padarėliui keliasi į žmogaus sielos kosmosą.

Taip mylėti sunku, skaudu, o kartais galbūt netgi kvaila.

Tačiau būtent šios meilės dėka sielos kosmosas plečiasi ir jam negresia pavojus atšalti.“ – Renata Šerelytė