Jei atsiveri šią knygą, sužinosi, kad mano vaikystė, kaip tikriausiai ir tavo, nebuvo rožėmis klota. Nors aš, kaip ir tu, vaikystėje laukiau, kada greičiau užaugsiu, ir maniau, kad užaugus mano vaikystės bėdos baigsis, bet klydau. Man keturiasdešimt aštuoneri metai, o trisdešimt penkerius iš jų bandžiau ištrūkti iš savo vaikystės. Aš ir pats to nesupratau, bet, kai mintimis grįžtu atgal, visos mano pastangos buvo tik bandymas vienaip ar kitaip iš jos pabėgti.

Jau aštuonerius metus padedu žmonėms susitvarkyti gyvenimus. Kad ir kiek tvarkyčiau ar kokią jų problemą spręsčiau, jų šaknys visada, kartoju – visada, randasi vaikystėje. Kuo daugiau apie tai galvoju ir su tuo susiduriu praktikoje, tuo labiau suprantu, kad vaikystė niekada nesibaigia. Joje mes intuityviai išmokstame pagrindinių savo elgesio strategijų tikslui pasiekti ir jas naudojame visą likusį gyvenimą. Jei vaikystėje tos mūsų strategijos buvo akivaizdžios, tai suaugę išmokome jas paslėpti po kauke. Jei nuo bet kokio suaugusio žmogaus ją nuimsime, pasimatys mažas ir dažniausiai išsigandęs vaikas.