iuolaikinis vokiečių rašytojo tragikomiškas romanas, kuriame puikiai suderintas sąmojingumas ir įžvalgumas, subtilumas ir psichologizmas. Apie autorių: Vilhelmas Genazino (g. 1943) – vienas garsiausių šiuolaikinės vokiečių literatūros meistrų. Jo seneliai – italų kilmės. Studijavo germanistiką, filosofiją ir sociologiją. Baigęs studijas dirbo žurnaluose. Pirmasis romanas pasirodė 1965 m. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios – laisvas rašytojas. Rašo romanus, apsakymus, esė, radijo pjeses. Gyvena Frankfurte. V.Genazino išleido daugiau nei 20 knygų, už kurias gavo daug literatūros premijų, tarp jų – ir prestižiškiausią Vokietijoje Georgo Büchnerio premiją 2004 m. V.Genazino kūrybai būdingas jautrumas, subtilumas, šiuolaikiškas įžvalgumas, psichologizmas, autoironijos ir melancholijos, filosofiškumo ir sąmojingumo derinys. Romanas “Skėtis šiai dienai”, vos pasirodęs 2001 m., iš karto susilaukė paties aukščiausio kritikų įvertinimo. Tai viena tų retų knygų, kurios atitinka “aukštosios literatūros” reikalavimus ir sykiu yra įdomiai skaitoma bei dažnai priverčia juoktis. Pagrindinis, galima sakyti, tragikomiško romano “Skėtis šiai dienai” veikėjas – “gyvenimo meno filosofas”, užsisvajojęs vaikšteiva, dykinėja didmiesčio gatvėmis, įdėmiai ir ironiškai stebi aplinką, ieškodamas žodžių “gyvenimo keistumai” nusakyti, susitinka senus pažįstamus, kurie kažkodėl jam nuolat nemaloniai primena vaikystę, ir intensyviai išgyvena vidurinio amžiaus vyro krizę. Jam 46 metai, jis dirba vieno brangių batų fabriko batų bandytoju (jis turi panešioti naujai sukurtus batus ir parašyti ataskaitą apie jų kokybę bei patogumą) ir uždirba labai mažai. Neseniai dėl jo “nepakankamo finansinio įsišaknijimo pasaulyje” jį paliko draugė. Dėl to vyriškį apniko melancholija. Jis šiek tiek bijo, kad jo asmenybė “sutrupės” ar “išsiardys”, o gyvenimas atrodo “dulkinas” ar “apsivėlęs”. Jį erzina visuomenės, o ypač moterų keliami reikalavimai turėti padorų darbą, daryti karjerą, uždirbti daug pinigų. Autorius meistriškai savo knygos filosofiškumą ir veikėjo melancholiją apvainikuoja lyg ir “happy end’u”, meilės pergale ir susitaikymu su pasauliu. Tik ar ilgam? – teisingai įtars įdėmesnis skaitytojas. Ko gero, tinkamiausias veikėjo apibūdinimas – laimingai žlugęs.