Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5.

Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų.

Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai.

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią.

Dovydas Pancerovas

Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą.

Dr. Neringa Klumbytė

Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5".

Tomas Vaiseta