Neatsispyriau toms haskio akims ant viršelio – galvojau, tiesiog pavartysiu, gal kelias mintis perskaitysiu, nuotraukas su šuniukais pažiūrėsiu – kam tai nepatinka? Toks buvo mano planas knygai, bet knyga man turėjo savų planų. Perskaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, veik vienu prisėdimu!

Autorius savo gyva, vietomis ironiška kalba įtraukia į visai kitą pasaulį nei daugelis iš mūsų gyvename. Tai tikras pabėgimas nuo „kontora-namai pirmyn atgal“ modelio. Šiaurė, gaiva, šunų kinkiniai, laisvė! Kasdien, diena iš dienos, vietoj trūnijimo ofise... Ir nors tai skamba be galo išlaisvinančiai, ar daugelis iš mūsų tam ryžtųsi realybėje? O Karolis ryžosi ir dalijasi savo autentišku pasakojimu, ką reiškia būti haskių kinkinio vadeliotoju, ne iš smagumo, ne vieną valandą ar dvi, o intensyvius šešis mėnesius. Kas rytą šerti daugiau nei šimtą Aliaskos haskių. Vakare grandyti šerkšną sau nuo barzdos. Matyti ne visada etiškas haskių kinkinių verslo puses, bendrauti su keistais, abejingais ar nemandagiais turistais. Gyventi po vienu stogu su kolegomis, kurių nepasirinksi. Kasdien nusivaryti nuo kojų taip, kad ir savo vardą gali pamiršti.

Bet tai tik viena medalio pusė. Knyga alsuoja šiaure, autoriui tikrai pavyko perteikti tą jausmą – neaprėpiamą šiaurinę tylą, šerkšno romantiką, smelkiantį šaltį. Nors knygą skaičiau saulės atokaitoje, karts nuo karto įsijautusi į šunų kinkinių vadeliotojų kasdienybę, „nušaldavau“ kojas. Ar įmanoma pamilti šiaurę, jei visą gyvenimą traukei tik į šiltuosius kraštus ir ten išbūdavai mėnesių mėnesiais? Ar įmanoma, buvus prisiekusiu „kačių žmogumi“, taip pamilti šunis, kad grįžus namo įsitaisyti naują keturkojį lojantį bičiulį? Ar šiaurė gali tau atsakyti į egzistencinius klausimus?

Autoriaus šiaurinis nuotykis, savo ribų tikrinimas tapo ne tik smalsiu kelionių žanro skaitiniu, bet ir nejučia privertė pamąstyti, ko apskritai ieškome kelionėse, kituose pasaulio kraštuose, ko ten baladojamės – ar dėl to, kad mums gera keliaujame, ar dėl to, kad mums bloga ir tik bėgame nuo savęs.

Net ir atskleidusi ne tik šviesiąsias šiaurinio verslo puses, ši knyga nesumažino noro gyvai ten nukeliauti ir pasivėžinti haskių kinkiniu – tik privertė susimąstyti, kad nebūtume iki kaulų smegenų vartotojai ir tik paslaugos pirkėjai (ji, beje ne iš pigiųjų, bet tai sužinosite knygoje), tačiau ir taptume jautresni mums nematomam pasauliui. Ir nors gali pasirodyti nehumaniška, bet haskiams traukti roges yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas – jėga ir judrumas jų kraujyje.