Vilniaus istoriografiniame pasakojime svarbią vietą užima iki šiol Lietuvos skaitytojams mažai girdėto visuomenės veikėjo, kraštotyrininko, mediko, vieno Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų Liudviko Čarkovskio (Ledike Czarkowski, 1855–1928) atsiminimai apie gyvenimą 1867–1875-aisiais posukiliminiame Vilniuje, carinės valdžios valingai verčiamame Rusijos imperijos užkampiu.

Pensione ir mokykloje autoriaus patirti įspūdžiai, miesto ir apylinkių aprašymai bei daugybė kitų unikalių istoriografinių bei kasdienio miesto gyvenimo faktų sugulė į šiuos atsiminimų puslapius, kurie pirmą kartą lenkų kalba pasirodė tik po autoriaus mirties, 1929 metais. 

Sodria kalba, spalvingai ir gyvai L. Čarkovskis piešia miesto žemėlapį, detaliai aprašo to meto krautuves, knygynus, prekyvietes, pasakoja šmaikščius nuotykius iš savo mokytojų gyvenimų, atskleidžia pikantiškas ir negirdėtas XIX a. antrosios pusės miesto istorijas. 

Knygos pasakojimą papildo žymiausio to laikotarpio Vilniaus fotografo Juozapo Čechavičiaus miestovaizdžio ir apylinkių nuotraukos.