Ar šiais laikais, kai mūsų vaikams jau nuo mažens  į pasiekimų knygeles rašomi vertinimai, kai paprastas, neįpareigojantis žaidimas nebeskiriamas nuo ugdomųjų žaidimų, nesame praradę noro žaisti tiesiog savo malonumui?

Net ir nuolatos patirdami visuomenės spaudimą siekti gerų darbo rezultatų ir komercinės sėkmės, neturime pamiršti, kad žaidimas yra būtinas žmogui formuotis, jis padeda ugdyti socializacijos įgūdžius ir kūrybingumą. Taip pat suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Jei nebuvo pakankamai žaista vaikystėje, vėliau, ypač paauglystėje, dėl to gali kilti rimtų padarinių.

Vaikų psichiatras Patrice'as Huerre'as, daugelio leidinių tėvams ir specialistams autorius, trisdešimt metų tyrinėjantis paauglių problemų prevencijos ir gydymo sritį, šioje knygoje atsako į mums rūpimus klausimus:

ar reikia žaisti su vaikais?
ar žaislai būna netikę?
ar verta baimintis vaizdo žaidimų?
ar vienatvę mėgstantį vaiką turime versti žaisti su kitais?
kas būdinga pradinuko žaidimams?
ar paauglystėje vis dar žaidžiama?

Nuo to, ką ir kaip žaidėme vaikystėje, priklausys, kaip gyvensime suaugę.