Švedijos rašytojo Stefano Whilde‘s romanas „Zaratustra kalba makaronams“ – tai sarkastiškas filosofinis himnas, kandžiai parodijuojantis ne tik Friedricho Nietzsche's „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, bet ir kitus didžius mąstytojų veikalus. Jame pasakojama apie šiuolaikinį Zaratustrą, nusileidžiantį nuo kalnų su buteliu vyno, kad prabiltų tiesos žodžiais į civilizacijos atbukintus ir suvienodintus statistinius vienetus.

Naujasis Zaratustra prabyla – ir iš įprasto pasaulio, kurį pažįstame, nelieka akmens ant akmens. Kliūva visiems – mokslininkams, kunigams, studentams, anarchistams, socialdemokratams, feministėms, lyčių lygybės šalininkams, valstybininkams, menininkams, moralistams, kapitalistams ir kitiems bestuburiams. Vis dėlto socialinė S. Wilde's kritika nukreipta visų pirma į galios institucijas, pavertusias eilinius žmones beforme mase, primenančia ant stalo išverstą virtų makaronų lėkštę.

Mums – glitiems vienodiems makaronams – individualizmo čempionas S. Whilde atkakliai kartoja, kad esame unikalūs ir nepakartojami. „Kiekvienas individas gimsta su sava morale, sava etika ir pats sau yra įstatymų leidėjas. Leiskite jam gyventi klausant širdies, ir jis darys stebuklus“, – štai svarbiausias naujojo Malmės pranašo priesakas.

S. Whilde‘s „Zaratustra“, kaip ir kiti jo kūriniai, pasižymi žanrų įvairove, nutrūktgalvišku humoru ir kandžiu sarkazmu. „Kai kas sako, kad rašytojas turėtų apsiriboti vienu, na, daugiausia dviem žanrais, ir kad jis turėtų būti lengvai atpažįstamas. Tai skamba labai nuobodžiai. Noriu, kad literatūra verstųsi kūliais, svirduliuotų, šoktų, būtų laukinė ir pamišusi. Vieną dieną aš rašau apie Strindbergą. Kitą – apie nudizmą“, – aiškina S. Whilde..