„Žymantienė nenutuokia Petrausko klastos. Vyras nedegina nė vieno jos laiško, deda į krūvelę, jau bene pora dešimčių spintoje po marškiniais pakišęs. Niekam nerodo, nesigiria, bet nedegina. Kodėl taip elgiasi? Ar nebijo, jeigu kas perskaitys, sužinos? Gal svarbus kiekvienas žodis, nori turėti, vis paskaityti, pasitikrinti, kad jų meilė yra tiesa? Bičiulė ne šiaip kaimo bobelė – rašytoja! Argi jam gyvenime kas berašys tokius laiškus, tokius žodžius? Kaip galėtų paleisti pelenais?..

Kai Julija sutinka Konstantiną, visada klausia, ar degina jos laiškus, prašo žiūrėti į akis, prisiekti, kad taip darąs. Bet vyras šypsosi, pabučiuoja jai ranką, šelmiškai sako – betgi laiškai man skirti, darau, ką noriu. Ak, tu, šokasi moteris, neklausai manęs, tučtuojau degink, gali išeiti į svietą! Na ir kas? Nepasiduoda jis, ko tamsta bijai, ar mes kokie vagys, ar žulikai? Ar kam rūpime? Kai Julija ima iš rimtųjų širsti, sako, jog gėda jai ir dėl savo metų, ir jam prieš žmones nesmagu būtų, jis numoja ranka, tepriduria – gerai, gerai, nebijok...“.

Romane pateikiami lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės (1845-1921) biografiniai fragmentai, paremti dokumentine medžiaga. Rašytojos gyvenimas buvo ilgas ir spalvingas, asmenybė įdomi, iki senatvės gyvybinga. Iš gausių archyvinių faktų autorė pasirinko Žemaitės vėlyvos meilės liniją, pasiremdama jos laiškais, sukūrė dramatišką, skausmingą, bet ir šviesią, labai patrauklią istoriją. Romane skleidžiasi klasikės būdo bruožai, jos pažiūros į žmogų, tautą, istorinius įvykius, atveriamas mažai iki šiol žinomas Žemaitės gyvenimas Amerikoje, iš kurios grįžusi rašytoja tegyveno 137 dienas, tačiau tos dienos buvo pilnos veiksmo ir netikėtumų. Įtaigia menine kalba autorė sukūrė paskutinio dešimtmečio (1911-1921) Žemaitės gyvenimo vaizdą, naujai atrasdama jos asmenybės spalvų ir atspalvių, priartindama prie šiuolaikinio skaitytojo.