Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis.

Adelė negali skųstis gyvenimu – ji jauna paryžietė, dirbanti įdomų žurnalistės darbą, jos vyras – chirurgas, jiedu augina mielą berniuką. Tačiau Adelė serga. Kai kas pasakytų, kad jos liga – maloni. Tačiau ji kenčia. Nuo vaikystės jaučia šaltį. Ji bijo. Tai jausmas, kurį pirmiausia pažino būdama su motina, palikdavusia ją vieną viešbučio kambaryje keletui dienų. Kad sušiltų, Adelė atrado vienintelį būdą būti kam nors reikalinga. Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė. Jos kūnas – nepasotinamas tironas, nors ir marinamas fizinio skausmo, surūkomų cigarečių, gėdos. Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis. Tačiau ši viltis trumpalaikė – ko gero, būtų prasminga sustoti dabar, dar prieš tai, kai nebeliks nei metų, nei jėgų. Tik ar ji sustos?

Leïla Slimani baigė Paryžiaus Politikos mokslų institutą, „Cours Flore“ mokykloje mokėsi aktorės meistriškumo, taip pat studijavo Europos verslo mokykloje „Escp Europe“, nuo 2008 m. bendradarbiauja su žurnalu „Jeune Afrique“. „Žmogėdros sode“ – jos pirmasis romanas, pasirodęs 2014 m. 2016-aisiais Goncourt’ų premijos žiuri jau po pirmo balsavimo turo nusprendė skirti jai premiją už antrąjį romaną „Lopšinė“ (lietuviškai išleistas 2017 m.).