Žinomas reabilitologas,  buvęs Kauno medicinos universiteto Reabilitacijos klinikos vadovas, Lietuvos reabilitologų asociacijos valdybos pirmininkas, Pasaulinės reabilitologų asociacijos medicinos tarybos narys Aleksandras Kriščiūnas sako, kad gyvenime atsiperka dvi investicijos: į žinias ir į sveikatą. 

Savo naujojoje knygoje profesorius pirmąkart sudėliojo holistinį sveikatos paveikslą: kas padeda žmogui jaustis sveiku ir kas ją žaloja. Skyriuje “Damoklo kardas” jis dėsto potencialius pavojus, susijusius su mūsų gyvenamąja aplinka, mityba, bendravimu, dienos režimu, judėjimu ir galiausiai  paaiškina, kad reikia žinoti apie pavojus svekatai, tačiau su jam būdingu humoru primena, jog neverta jų bijoti ir reikia gyventi linksmai. Autorius remdamasis mokslo tyrimais ir savo 60 metų mediko patirtimi aiškiai įvardija, kad sveikatai ne mažiau nei judėjimas ir mityba svarbu ir emocinė būklė, ir santykiai, ir socialinė aplinka, t.y. viskas, kas apibūdinama žodžiu laimė. Prof. A.Kriščiūnas pripažįsta, kad kiekvienas iš mūsų vieną dieną galime prarasti sveikatą ir dėsto, kaip gyventi visavertį gyvenimą net jei fizinė būklė nėra ideali, kokia medikų ir artimųjų pagalba yra itin svarbi ir kokia atsakomybė tenka pačiam ligoniui. Visi teiginiai sugrupuoti ir sudėlioti į praktinių patarimų rinkinius kiekvienai situacijai ir praturtinti šmaikščiomis citatomis. 

 Pusiau juokais prof. Aleksandras Kriščiūnas cituoja frazę, kuri neva siutina vaistų gamintojus: ”Judėjimas gali pakeisti visus vaistus, tačiau nėra nei vieno vaisto, kuris pakeis judėjimą”.  Reabilitologas džiaugiasi mokslo pasiekimais sveikatos atgavimo srityje, iš akademinės pusės komentuoja alternatyvius gydymo būdus – ajurvedą, hipnozę, homeopatiją, meditaciją, kvėpavimo pratimus, tačiau pripažįsta, kad žmogiškoji gydymo dalis galėtų būti ženkliai geresnė. 

Prof. A.Kriščiūnas vadina save “nelojaliu” ir paskutinėje knygos dalyje “Be cenzūros” pasakodamas apie reabilitacijos kūrimą ne tik šiltai pamini kolegas, su kuriais dirbo, bet ir drąsiai žeria faktus apie galimai neskaidrius sprendimus sveikatos sistemoje, kurie sumažina galimybes ligoniams grįžti į visavertį gyvenimą, nes reabilitacija nėra “pelninga” medicinos įstaigoms. Tiek knygoje, tiek savo darbe profesorius akcentavo, kad reabilitacija valstybei kainuoja pigiau nei išlaikyti neįgaliuosius, jau nekalbant apie žmogiškumą ir požiūrį į mums duoto vienintelio gyvenimo puoselėjimą. Deja jam nekart teko stebėti abejingus gydymo įstaigų vadovų ir valstybės tarnautojų veidus kalbant apie būtinybę sukurti  vakarietišką reabilitacijos sistemą mūsų šalyje.  “Reabilitacijos lygis parodo humanizmo lygį visuomenėje”,-  rašoma knygos epiloge.