Kaip ir visos iki šiol skaitytos autorės knygos - susiskaitė labai lengvai, nors... Na, knygos pabaiga nesu iki galo patenkinta, truputį trūko elementarios logikos. Štai pvz. beslaugančioji sužadėtinį Marta kažkaip tiesiog stebuklingai greitai suspėja ne tik nubėgti iki vilos, bet ir užsiropšti per langą ir dar nepatiria jokio fiasko, nors lygiai taip pat kaip ir Puaro visiškai negalėjo žinoti ir nežinojo, kad veliono žmona tąnakt nusprendė miegoti ne savajam kambary, o kažkokiam kitame. Arba pvz atomazgoje policijai kažkodėl nekyla jokių klausimų dėl valkatos mirties aplinkybių, kaip ir dėl ko jis mirė, kas kaltas. Prisiminkime, kad Puaro apie tai su policija juk nekalbėjo, o juo labiau juk krūtinėje tai styrojo durklas - akivaizdi žmogžudystė. Išeitų, kad mūsų pamiltas personažas Puaro leido visą kaltę dėl abiejų mirčių suversti mirusiąjai Martai, kuri jau nebegalėjo apsiginti? Kažkaip į jį nepanašu... Ir dar. Tas prancūzų detektyvas, apie kurį įvedant į siužetą personažų akyse buvo nupieštas paveikslas kaip labai uolaus, gudraus, sumanaus ir sėkmingo detektyvo - šis paverčiamas pajacu, imamas vaizduoti lyg koks pirmakursis policijos akademijos studentas, keista kaip tokią didelę pagarbą visuomenės akyse užsitarnavęs detektyvas staiga nebepastebi svarbių detalių, nevėkšliškai tiria bylą ir pabaigoje dar gi ir pabėga be jokių paaiškinimų, neatlikęs tiesioginio darbo... Apibendrinant - knygos siužetas įdomiai suregztas, skaitosi lengvai, bet pedantams skaitytojams - ne iki galo išbaigtas :)