Giliai viduje mūsų sielos trokšta mylėti, mylėti nuoširdžiai ir stipriai. Tačiau bandydami taip mylėti, atrandame, kad, kaip rašo Mike Mason, „nesame mylintys iš prigimties; turime to išmokti“.
Perskaitome daug knygų ir padedame į lentyną, pasimėgavę sužinotais faktais ir praplėtę savo akiratį. Šios knygos poveikis bus visiškai kitoks – ją skaitydami, negalėsite likti, kokie buvę. Tiesmukos mintys pažadina sąžinę ir greitai suvoki, kad neįmanoma apsimetinėti esant geru krikščionimi. Suvoki, kad taip ir neišmoksi mylėti savo Dievo, neišmokęs mylėti jo regimo pavidalo – savo artimo. O pastarojo nesugebėsi pamilti, nepamilęs savęs.
Kaip rašo Mike Mason, „jei didžiuojiesi pasirinkęs teisingą doktriną, bet tavo gyvenimo neženklina tikras džiaugsmas, gali būti, kad esi kažką ne taip supratęs krikščionybėje. Tau teks grįžti į patį pirmąjį langelį“. Šis džiaugsmas įmanomas tik mylint žmogų, koks jis yra.
Šios knygos neįmanoma skaityti greitai ir paviršutiniškai. Kaip tikras vedlys autorius veda tave gilyn, kiekvienai dienai atseikėdamas naują porciją suvokimo. Tačiau joje nėra pasmerkimo. Jei kada jauteisi nevykėlis, nesugebantis mylėti artimo, ką jau kalbėti apie priešą, ši knyga panaši į žibintą, nušviečiantį šią paslaptį, kuri galų gale tampa aiški ir apčiuopiama.
Vienas žodis, geriausiai apibūdinantis šią knygą – ji praktiška. Kaip sako Mike Mason, krikščionybė visada yra praktiška.

Ištrauka:
 Man patikdavo atsipalaiduoti ir sėdint stebėti praeivių šou. Žmonės atrodydavo kitokie, apšviesti lempų, kurios buvo pakabintos aukštai lubose. Jie rodėsi mažesni, tačiau oresni, lyg priklausytų šiai didingai aplinkai. Mus supo šventiška, iškilminga atmosfera. Iš tiesų žmonių veidai nebuvo nei kilnūs, nei džiaugsmingi, kai jie bėgiodavo pirmyn atgal, gaudydavo savo vaikus ir giliai nemąstydami rinkdavosi pirkinius. Tačiau man jie buvo gražūs. Jutau, jog turiu daug ko išmokti iš jų vien tik stebėdamas, lyg niekad iki šiol nebūčiau žmonių matęs. Dabar buvo pats laikas. Jaučiau, kad ėmiausi kažkokio nepaprasto darbo žvelgdamas, apmąstydamas ir gerdamas į save žmonių slėpinius. Atrodė prabangu tame materializmo miške būti vieninteliu, neturinčiu jokio materialaus tikslo ar slapto motyvo, išskyrus būti su žmonėmis. Turėti ne tik laiko, bet ir noro tokiam tikslui atrodė net nepadoru.
Aš puikiai žinau, kad milijardai žmonių, ypač senimas ir jaunikliai, būriuojasi prekybos centruose vien tam, kad „užmuštų laiką“. Bet kiek iš jų patiria tą ekstazę, kuria aš mėgavausi? Dėl to, kad buvau naujai patikėjęs Dievu, kažkas nutiko mano akims ir mano širdžiai – gebėjau pažvelgti į pasaulį visiškai naujai. Vaizdai, garsai ir spalvos buvo realesni, skambesni, nes staiga aš praregėjau, ir kaip Gerardas Manley Hopkinsas sakė „Šviežumas atkasa dalykus iš giliau“. Tą  ypač pajutau, žvelgdamas į žmones. Aš buvau išbadėjęs žmonių. Man jų vis nebuvo gana. Sėdėti ant suoliuko ir stebėti minias man buvo maloniau ir ramiau nei leisti laiką prie kalnų upelio. Žvelgdamas į jų veidus, jaučiausi lyg matyčiau savo atspindį vandenyje. Kaip gali žmonės suprasti vienas kitą be šio mąstymo, gilaus naujo žvilgsnio? Norėjau visa tai suprasti.