Užaugau laukinio kapitalizmo laikais be auklių ir interneto. Žaisdavom su tuo, ką rasdavome ant žemės. Išrausdavome duobutę, ten pridėdavome viksvų, pienių, saldainių popierėlių, viską prispausdavome stiklo šuke ir užkasdavome. Delnu nubraukus žemes, išryškėdavo paveikslėliai, kuriuos vadindavome rusiškai – sekretais. Žinau, kad nieko čia originalaus, visi taip darė. Skaitydama knygelę, kurią jums dabar pristatysiu, niekaip negalėjau sekretų išmesti iš galvos. Gamtos magija ir kraujo ląšelis, ištryškęs iš mano piršto.

Knygelė mažytė. Vos 154 puslapiai. Viršelis tamsus, autorės pavardė – negirdėta, o šalis, iš kurios ji kilusi, de jure neegiztuoja. Autorę paguglinusi lietuviškai radau tik vieną naudingą rezultatą – leidyklos pranešimą spaudai. Taigi kaip nuo paties slapčiausio savo sekreto, nukasu žemes nuo ką tik lietuviškai išleisto kūrinio, kurį perskaityti spėjo dar tik literatai. Gėrėkimės makabrišku „Mirties ir pavasario“ grožiu, kol galim. Vos 1000 egzempliorių tiražas – visiems neužteks.

Nuo autorės gyvenimo faktų ėmiau žagsėti ir dabar rašydama vis dar žagsiu. Gimė 1908 m. Barselonoje. Sulaukusi dvylikos, ištekėjo už jaunesniojo motinos brolio. Su juo susilaukė sūnaus... Franko režimas draudė katalonų kalbą, todėl Mercè Rodoreda, sūnų palikusi motinai, persikraustė į Prancūziją, iš kurios grįžti negalėjo 30 metų. Puiku, kad knygą išleido su airių rašytojo Colmo Tóibíno įžanga. Nepraleiskite jos – sužinosite, kas ta Rodoreda ir kodėl ji svarbi.

O dabar pagaliau papasakosiu apie pačią knygą, kad ir kaip sunku tai būtų. Įsivaizduokite, kad jums reikia nupasakoti Marquezo „Šimtą metų vienatvės“ žmogui, nieko apie šitą romaną negirdėjusiam. Nuo ko pradėtumėte? Sakysit, kad ilgi įspūdingi sakiniai – klausytojui atrodys, kad knyga nuobodi. Sakysit, kad ten kažkokia magija – atstumsit visus, kurie neturi fantazijos. Papasakosit siužetą – atrodys, kad nieko ten ypatingo nėra.

Tas pats su „Mirtimi ir pavasariu“. Pasakysiu, kad berniukas auga gebenių apraizgytame miestelyje, medžių kamiene laidoja tėvą, susilaukia dukros su savo pamote, sapnuoja kažkokias šizofrenijas, bando nusižudyti... Ką jūs man sakysit? Veikiausiai, kad tai – nesąmonė. O iš tiesų tai yra šedevras, netelpantis į jokius aprašymus. Nes romano grožis yra ne tik tai, kas pasakojama, bet ir tai, kaip tai papasakota. Ir dar talentingai išversta. Pateksite į žaliuojantį, vešintį, tiesiog sprogstantį pasaulį, kuriame gyvena naivios sužeistos sielos. Tos sielos apkabins jus per pečius ir ves palei upę, paskui uždarys į spintą ir kažką rodys pro plyšį, džiugins ir skaudins.

Perskaičiusi paskutinį sakinį, prisiminiau, kad Mercè Rodoredos vardą buvau mačiusi ant senutėlio romano „Moteris tarp balandžių“ vertimo – knyga mėtėsi kažkuriame nuomotame bute ir niekada jos neatsiverčiau. Dabar kažin ar išvis pavyktų ją surasti. Jei netyčia turite, parašykite man feisbuke, mielai paskaityčiau, nes po „Mirties ir pavasario“ norisi dar.

Kaip ir rugsėjo apžvalgose, čia parašysiu kūrinius, kurie galėtų būti panašūs. Jau minėtas Marquezas. Ypač – „Patriarcho ruduo“ (neseniai naujai išleido – skaitykit, jei neskaitėt). Na, ir tenukapoja man pirštus snobai, bet knyga man kažkuo priminė „Mažąjį princą“. Dėl keleto priežasčių – naivaus berniuko, stebuklingo jį supančio pasaulio ir jausmo, kad vienoje knygoje papasakota viskas, ką reikia žinoti. Skaitykite „Mirtį ir pavasarį“, o paskui sapnuokite.