Neįvardintoje vietoje, nenusakomu laiku, apsuptas, rodos, nuolat mutuojančios gamtos ir grėsmingų kalnų, stovi nuo pasaulio atskirtas miestelis, kurio gyventojai laikosi keistų papročių ir žiaurių tradicijų. Žmonės laidojami medžių kamienuose, prieš tai užkimšus jiems gerkles cementu – tam, kad siela nepabėgtų; miestelio vyrams tenka dažnai pražūtinga užduotis – plaukti požemine upe, tikrinant, ar vanduo neišplovė akmenų, ant kurių stovi miestelis; nėščiosios vaikšto užrištomis akimis, kad būsimi vaikai netaptų panašūs į pirmą jų sutiktą vyrą. Istorija pasakojama keturiolikmečio berniuko, kuris į viską žvelgdamas su vaikišku naivumu, bet jau paženklintas tam tikro vidinio skausmo, mokosi gyventi slegiančiai konformistinėje aplinkoje. Tol, kol į makabriškus papročius įsiskverbęs pleištas nesukelia dar destruktyvesnių pokyčių...

„Mirtis ir pavasaris“ – fragmentiškas Mercè Rodoredos, vienos žymiausių katalonų kalba rašiusios XX a. ispanų rašytojos, romanas, kartais kampuotas lyg nešlifuotas akmuo, tačiau dėl šių lūžių spinduliuojantis unikalia poetika. Tai tamsi ir sapniška brandos istorija, papasakota į mintis įsirėžiančiais vaizdiniais ir įspūdingai poetiška proza. Dažnai interpretuojamas kaip gyvenimo diktatūroje alegorija, „Mirtis ir pavasaris“  užburia, akina ir kelia šiurpą, tyrinėdamas galią, geismą, mirtį, tykančią nuo gimimo, užkoduotą pavasariniame žydėjime, ir viltį, įsižiebiančią nuo menkiausio nepriklausomybės gesto.