Lavijos Šurnaitės spalio skaitiniai: Sarah Naughton, John Grisham ir Vanda Juknaitė

Vanda Juknaitė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra”

Ypatinga knyga. Kitas gal sakytų knygelė, nes vos 78-ių puslapių, atspausdinta netankiu šriftu su grafinėmis pauzėmis… Bet jos emocinis svoris kaip storos, sodrios knygos. Tiesą sakant, toli gražu ne kiekviena storulė su šimtais lapų prilygsta šiai mažylei. Į tas nepilnas aštuonias dešimtis puslapių telpa visas autorės gyvenimas su asmeninėmis dramomis ir dramatiška mūsų šalies istorija po sovietų okupacijos.

Apie sudėtingus dalykus autorė rašo paprastai, neapkraudama skaitytojo patosu, graudenimais, moralais ar visažinyste, tačiau kiekvienu sakiniu ar vos žodžiu su tašku gale įsikniaubia giliai į mintis ir sujudina emocijas. Trumpomis, bet taikliomis ir esminėmis mintimis bei pastebėjimais, sugeba atskleisti visą sovietų okupacijos metų siaubą ir absurdą. Iš žmonių buvo užsimota atimti viską (autorė paskaičiavo, kad tėvai ją pradėjo „Priboj” trėmimų savaitę), bet visų pirmą savigarbą ir individualumą. Žmonės buvo žeminami, o jiems skiepijami iškrypę idealai: paauglys Pavlikas Morozovas buvo tapęs Sovietų Sąjungos didvyriu, skųsdamas partijai nesusipratusius savo tėvus; vieno romano herojė Maša Proletarka atiduoda savo kūdikį į prieglaudą, užsiriša raudoną skarelę ir nueina tarnauti revoliucijai; kosmonautas J.Gagarinas nuskrenda į dangų ir nepamato ten angelų, vadinasi Dievo nėra ir kt.

Autobiografinė autorės knyga pilna gyvenimo tikrumo, gelmės, paprastumo, sudėtingumo, kaip juoda duona akivaizdžios išminties ir esmės, kuri tiesiog užmirštama arba nuo jos nusisukama. „Kaimas nežinojo žodžio neįgalus. Kiekvienas turėjo savo vardą. Jonas nebuvo dauniukas. Jis buvo Jonas, ir Birutė, nevaikštanti, vos kalbanti, buvo tik Valės Birutė. Tėvas keturiolika metų nešiojo į pirtį nevaikštantį senelį. Visas kaimas trisdešimt metų slaugė nepakylančią iš patalo Emiliją.”

Mažutė knyga su neįtikėtina galia sustabdyti, priversti būti tik su ja - rasti ramų kampelį, kur niekas netrukdys, nekalbins, neerzins kiti dirgikliai, galintys suardyti tą intymų ryšį su ja. Knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, bet jai skaityti sąmoningai ieškodavau slėptuvės - laiko ir vietos prasme.

_______________________________________________________________________________________________________________________________

John Grisham „Teisėjo sąrašas”

J.Grisham buvęs teisininkas, o dabar, jau daugiau kaip tris dešimtmečius rašantis teisinius trilerius. Masė jo knygų buvo ekranizuota, filmai sulaukė sėkmės, juose vaidino pirmo ryškumo Holivudo aktoriai: „Metas žudyti”, „Pelikano dosjė”, „Klientas”, „Verdiktas”, „Firma” ir kt. Su debiutiniu romanu iškart šovė į „The New York Times” bestselerių viršūnes ir išsilaikė ten 47 savaites.

Kadangi Grisham’as yra sena mano simpatija, visad atkreipiu dėmesį į naujai jo išleistas knygas, arba tas, kurių dar nesu skaičiusi. Ar visos jo knygos vienodai stiprios? Žinoma, ne, bet juk ir „Rekso” ne visos serijos buvo vienodai įdomios. O aš esu „Rekso” fanė - bet griežtai tik jo austriško periodo. ;) O jei rimtai - Grishamo knygos arba įdomios arba žiauriai įdomios. Bent jau man, kuriai rytas neįsivaizduojamas be „Senio”, popietė be „CSI”, o vakaras be „Įstatymo ir tvarkos”.  Čia daugiau iliustracija, kaip man patinka kriminaliai serialai, ypač su teisine, teismo linija, o ne dokumentinė mano dienos kronika „ką šiandien nuveikiau gero”.

Todėl pasirodžius „Teisėjo sąrašui” lietuvių kalba, čiupau ją skaityti. Įdomu ir tai, kad knyga taip šviežiai išversta, nors JAV ji pasirodė tik pernai, o tai maloniai nuteikia, kad mes neatsiliekam naujų knygų rinkoje ir galime kone koja kojon (arba akis akin) skaityti, ką skaito, tarkim, Niujorko gyventojai.

Jau knygos pavadinimas išduoda, kad kažkas bus negerai su teisėju. Bet čia ir dėkime tašką, nes sąmoningai nenoriu atskleisti jokių siužeto detalių. Galiu tik pridurti, kad bus ir FTB, truputis policijos, daug paprasto, teisinei sistemai neatstovaujančio žmogaus ryžto ir žmogžudysčių…

Kiekviena knyga padiktuoja savitą skaitymo tempą, aplinkybes, nusiteikimą. Su šia knyga man norėdavosi įsitaisyti bent valandai dviem ir vienu prisėdimu perskaityti 50-100 psl. Beje, jei skaitysite, leiskite knygai įsisiūbuoti - pradžioje ji gali pasirodyti kiek vangoka, bet tai trumpalaikis efektas, vėliau Grisham’as įjungia aukštesnę pavarą ir tada jau raginimų nebereikia. O rašytojo bagažas puikus: per praktiką įgytos teisinės žinios, įtikinamas rašymo stilius, gyvi dialogai ir visa kita, dėl ko jis yra mėgstamas.

_______________________________________________________________________________________________________________________________

Sarah J. Naughton „Motinos”

Nors knyga pristatoma kaip detektyvas, kriminalistai tiriantys bylą čia lieka antrame plane. O ir detektyvui būdingas turinys kaip koncentratas paliekamas tik knygos pabaigai, kuri, smagu, kad yra tarsi lagaminas su dviem dugnais.

Pirmame plane 5 moterys, pabrėžtinai vadinamos motinomis, nes tai jas suvedė į vadinamąjį mamų klubą. Jos tokios skirtingos ir nederančios, kad skaitant persekioja mintis, kodėl jos apskritai susitinka ir bendrauja, bet autorė tam turi savų sumetimų…

J.Naughton savo romaną pradeda nuo J.D. Salinger’io citatos iš „Rugiuose prie bedugnės” – „Visos motinos yra truputį pamišusios” ir per šią prizmę tyrinėja savo veikėjas. Kaip kiekvienai tinka šis stebėjimo lęšis, paliekama subjektyviai skaitytojo matymo laisvei.

Iš pradžių stebino, kodėl autorė rašo detektyvą, kuriame nėra ryškios detektyvo rutuliojimo linijos, bet baigusi knygą, pagalvojau, kad tai, ko gero, gerai apgalvota mintis -  suteikti istorijai gelmės socialiniu požiūriu, laužant stereotipus apie saldžią motinystės prigimtį. Autorė atskleidžia penkių moterų (motinų) gyvenimus - kokie jie atrodo išorėje, tarsi paveikslėlyje, bet kas slypi už viso to. Kad nulupus pirmą sluoksnį nuo kiekvienos iš herojų, ima vertis skausmingi vidinio pasaulio labirintai - apie moterystę ir motinystę.

Pagalvojau, kad ši knyga idealiai tinka įsimesti kelionėn. Ypač dabar, kai nesibaigia nesklandumai oro uostuose ir neretai keleiviai priversti laukti atidėtų skrydžių. Ji padės turiningai užpildyti laiko spragas: į ją nesunku bus sugrįžti, jei kas vis trikdys jūsų dėmesį, nes ji nereikalauja ypatingos koncentracijos, skyriai neilgi, todėl neims erzulys, kad nuolat pametate mintį, esant išoriniams dirgikliams.