Šių tekstų nesieja bendra fabula, tačiau jie sutelkti į trumpesnius ar ilgesnius skyrius, kuriuos sudaro panašios tematinės pakraipos noveletės (pavyzdžiui, „Laiškai iš narvo“, „Iš buvusio gyvenimo“) arba tiesiog aforistinės įžvalgos („Iš menininkų aikštės“, „Iš mano rudenio lapų“). Kartu „Noveletės“ yra tam tikras XX amžiaus paskutinio ketvirčio lietuvio minčių ir jausmų, būsenų ir svajonių atmosferos pjūvis. Labai atviras ir asmeniškas. Čia susipina tikrovės ir fantasmagorijos pasauliai. Lyrika čia ironiška, o ironija lyriška, skausmas linksmas, o džiūgavimas – liūdnas. Toks Gerulaičio amarkordas. Tikėtina, jog vyresnis skaitytojas lyg kažką prisimins, o jaunesnis – dėl ko nors suklus, gal net nustebs. „Nuo lopšio iki kapo“ – taip pavadinta paskutinė Ferenco Liszto simfoninė poema. Iš vaikystės į įvykusią ateitį – toks neilgas autoriaus kelias dar vis buvusiame ir jau praėjusiame jo laike atsispindi šiose „Noveletėse“.