Nemokamas pristatymas nuo 30 Eur
Nemokamas atsiėmimas tą pačią darbo dieną
Išskirtiniai pasiūlymai Pegaso klubo nariams
Saugus pirkimas
Kuo buvau vedamas, kad nusipirkau šią knygą prieš gerą laiką? Ota Pavel su sava istorija PUIKIŲJŲ STIRNINŲ MIRTIS | KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS. Jau vien pavadinimas leidžia interpretuoti, kad istorijoje bus apstu geros humoro dozės, nuo kurios tik ir norėsis čiaudėti. Ir, tarp mūsų šnekant, taip! Tas toks subtilus sarkazmo persmelktas juokas, kuris autoriaus gyvenamais laikais buvo kaip vanduo ir oras, kaip spalvos niūrią dieną. Ir kūrinyje įžvelgiau vienas kitam tolimus akcentus - kraštutinumus, kurie galimai buvo paveikti autoriaus būsenos ir ligos. O bet tačiau tai taip gerai susiskaitė! Gyvenime esu žvejojęs ir sužvejojęs tikrai ne tiek, kiek yra kalbama šioje knygoje ir yra pavaizduota ant knygos viršelio. Save vis dar priskiriu prie pradedančiųjų žuvininkauti sektoriaus. Tačiau kiek istorijoje yra vyrų, su patirtimi ir nuovoka apie žvejybą. O žuvų! - įvairių rūšių. Ir žuvys tėra simbolika. Ryški plona riba tarp žmogiškumo, taikos, ramybės, šeimos, vertybių, džiaugsmo ir destrukcijos, pykčio, agresijos, trėmimo. Eiti žvejoti, tai tarsi kasdienis oras, saulėta nuotaika, skardus juokas, maloni šypsena, taiki gyvenvietė, doras gyvenimas, malonumas. Įkvėpk giliai ir nusišypsok. Tai pusiausvyra, kuri tave laiko ir palaiko, kad neišprotėtum bei rastum kelią atgal. Savaitgalį važiuodami automobiliu į Kernavę, trumpai palietėme temą - tėvas ir jo simboliką mūsų gyvenime. Padėties gyvenime jau nebepakeisi, santykiai su tėčiu yra tokie, kokie jie yra. Taškas užsidėjo tuomet, kai jis nusprendė, kad toks, koks esu, aš jam netinku. Tačiau mes apie simbolinį tėvo vaidmenį dabar. Simbolinis tėvo vaidmuo vaiko, labiau berniuko, gyvenime. Nenoriu sumenkinti mamų, tačiau tikiu, kad tam tikros gyvenimo tiesos turi būti perduodamos tėčio-sūnui iš kartos į kartą. Padovanoti pirmąją meškerę ir pasiėmus su savimi prie ežero išmokyti žvejoti, padėti išsirinkti pirmąjį peilį, pamokyti kelių savigynos triukų, nešioti marškinėlius be rankovių su pasitikėjimu ir vyriška drąsa, ragauti alų ir kitus tauriuosius gėrimus, pasodinti medį, atlikti bendrą darbą - pjaustymo lentelę šeimos karalienei, pasidžiaugti vaiko pasiekimais, išmokyti vairuoti, sumokėti už mokslą, palaikyti, aplankyti, priimti, žengti pirmąjį žingsnį, nusileisti, suprasti, apkabinti. Ir visa tai mano mintyse pagal tam tikrą tėvo simboliką, kuo jis turėjo būti man, sūnui. Kitaip taip ir blūdysi visą gyvenime be autoriteto prieš akis ir užaugsi neturėdamas į ką stiebtis. O kadangi dažnai pokalbis turi būti ir oponuojamas (arba išsakoma kitoji nuomonė), mano draugas man atrėžė, kad pernelyg daug prisiskaičiau knygų ir prisižiūrėjau hollywood production filmų. Nedrįsčiau nesutikti, tad einam toliau. Tai gyvas pasakojimas apie kartais tikrai nedėkingus ir tragiškus dalykus. Juokas smelkiasi iš kiekvienos istorijos. Lengva, be pompastikos ir kičo, preciziškai subalansuota dozė malonios literatūros. PUIKIŲJŲ STIRNINŲ MIRTIS | KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS patiko man, kaip patinka gaivus brizas vasaros metu. "- Bičiuli, tai buvo vienuoliktas.". Norėjau ir aš būti tavo bičiuliu.
Apie prekę
Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, 1930–1973) – lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vienu garsiausių jo kraštiečių – Jaroslavo Hašeko. Tai nepaprastai talentingas pasakotojas ir rašytojas, šiuolaikinės čekų sporto žurnalistikos pradininkas. Gimęs Čekijos žydų (jo tėvas ir du broliai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti į koncentracijos stovyklą ir sugebėjo ten išgyventi) šeimoje, jis tapo vienu mėgstamiausių ir žymiausių čekų sporto žurnalistų. 1964 m. per Insbruko olimpines žaidynes jis susirgo ūmia maniakine depresija, todėl jam teko nutraukti žurnalisto karjerą, tačiau liga nesutrukdė reikštis jo literatūriniam talentui.
„Puikiųjų stirninų mirtis“ ir „Kaip aš sutikau žuvis“ – rinkinio pasakojimai, paremti rašytojo asmenine patirtimi. Tai vienos originaliausių kada nors parašytų knygų, kurių veikėjai humoro ir tragizmo samplaika nenusileidžia šauniajam kareiviui Šveikui. Ota Pavelas pasakoja apie savo tėvą, prekiautoją dulkių siurbliais, mokantį parduoti juos netgi ten, kur nėra elektros; apie mamos aistrą Italijai, kurioje ji niekuomet nebuvo; apie girtą karpį ir tėvo meilę poniai Irmai. Žuvys yra pagrindinė rašytojo tėvo aistra: jis sugeba nusipirkti karpių tvenkinį, su jame gyvenančiu... vienu vieninteliu nusenusiu karpiu. Tačiau tėvas niekuomet nepasiduoda – net vokiečiams užėmus Čekiją, jis prieš pat deportaciją jiems įžūliai nušluosto nosį. Ir grįžta iš koncentracijos stovyklos kaip nugalėtojas. Humoras trykšta iš kiekvienos eilutės – tačiau jis sumišęs su grėsme ir karo nuojauta, persmelkiančia rašytojo vaikystės pasaulį prieškarinėje Čekijoje. O kur dar simpatija komiškiems personažams: prekiautojams, žvejams, kaimynų vaikams ir visiems kitiems – šitai žmogiškųjų personažų galerijai, pripildančiai knygos puslapius šilumos, į Daniilą Charmsą panašaus juoko pro ašaras ir tikėjimo, kad viskas baigsis gerai.
