"Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina..." Mums nėra lengva atsiriboti nuo šios šiurpios Babilono vizijos, aprašytos Apreiškimo knygos autoriaus. Tad koks iš tiesų buvo šis miestas, pelnęs šlovę savo Kabančiaisiais sodais – vienu iš Septynių pasaulio stebuklų – ir liūdnai pagarsėjęs kaip izraelitų tremties vieta?

Didelio pripažinimo sulaukusioje knygoje Kembridžo universiteto bendradarbė archeologė dr. Joan Oates pasakoja, kaip kilo ir stiprėjo Babilonas, vadovaujamas talentingų karalių, nuo Agadės Sargono iki didžiojo įstatymų leidėjo Hamurapio, kuriam valdant XVIII a. pr. Kr. šis miestas tapo senovės pasaulio kultūros sostine. Autorė apžvelgia miesto ir valstybės raidą valdant Hamurapio įpėdiniams, imperijos klestėjimo laikotarpį VI a. pr. Kr., karaliaujant Nebukadnecarui ir Nabonidui, paskui lėtą smukimą ir visišką ištuštėjimą, kai persai ir graikai pavertė Mesopotamiją mūšio lauku.

Ši žemė, dabartinis Irakas, turi seniausią pasaulyje istoriją, nes iš čia, iš Šumero, kilęs raštas, čia radosi pirmieji civilizacijos židiniai – miesto bendruomenės. Daug šimtmečių net svetimšaliai Babilonijos užkariautojai ir kitataučiai valdovai puoselėja didžiąsias Šumero miestų šventyklas ir gerbė Babiloną kaip įtakingiausią tradicinės kultūros skleidėją. Šią unikalią seną civilizaciją sužlugdė jaunesnės, ne tokios ištikimos tradicijai, neturinčios istorijos jausmo, nenorinčios apibrėžti savo santykio su laiku. Jas ištiko toks pat likimas, tik daug greičiau.