Victor Hugo

Victor-Marie Hugo, gimęs 1802 m. vasario 26 d. Bezansone, Prancūzijoje, ir miręs 1885 m. gegužės 22 d. Paryžiuje, buvo prancūzų rašytojas, poetas, dramaturgas, politikas ir menininkas, tapęs vienu įtakingiausių XIX a. Europos kultūros veikėjų. Jis augo nuolat keliaudamas – tėvas buvo Napoleono armijos generolas, todėl šeima gyveno įvairiuose Prancūzijos ir Italijos miestuose.

Dar būdamas paauglys, Hugo su broliu įkūrė literatūrinį žurnalą, o pirmuosius eilėraščių rinkinius išleido vos sulaukęs dvidešimties. Greitai jis tapo romantizmo judėjimo veidu, išdrįsęs sulaužyti tuometines literatūrines normas. Jo drama „Hernani“ (1830 m.) sukėlė tikrą teatrinę revoliuciją, o romanas „Paryžiaus katedra“ (angl. „The Hunchback of Notre-Dame“, 1831 m.) paskatino visuomenę domėtis gotikos architektūros paveldu.

Hugo gyvenimas buvo persmelktas ne tik kūrybos, bet ir politinių kovų. Kaip įsitikinęs respublikonas ir humanistas, jis gynė spaudos laisvę, ragino panaikinti mirties bausmę ir pasisakė už socialinę lygybę. Po Napoleono III perversmo 1851 m. Hugo buvo priverstas pabėgti iš Prancūzijos ir beveik du dešimtmečius gyveno tremtyje Gernsio saloje, kur sukūrė daugelį savo žymiausių kūrinių.

Tarp jo garsiausių romanų – „Vargdieniai“ (1862 m.), epinis pasakojimas apie skurdą, teisingumą ir atpirkimą, „Žmogus, kuris juokiasi“ (1869 m.) bei „Devyniasdešimt treji metai“ (1874 m.), vaizduojantis Prancūzijos revoliucijos dramą. Hugo taip pat paliko milžinišką dailės palikimą – jo piešiniai vertinami kaip unikalūs vizualiniai eksperimentai.

Victor Hugo buvo nacionalinis herojus dar jam esant gyvam – jo laidotuvėse dalyvavo daugiau nei du milijonai žmonių, o karstas buvo pašarvotas Paryžiaus Panthéone – nacionaliniame mauzoliejuje, kuriame ilsisi iškiliausi Prancūzijos veikėjai. Jo kūryba iki šiol įkvepia rašytojus, menininkus ir laisvės gynėjus visame pasaulyje.