Puiki istorinė, pažintinė knyga. Ji nėra taip lengvai skaitoma kaip tarkim "Paryžiaus katedra", tačiau tikrai verta su ja praleisto laiko.

Knyga iškelianti į paviršius žmogaus menkumą, netobulumą ir netgi gyvuliškumą. Vadinčiau ją labai atviru žmogaus vidinio gyvenimo žinynu. Labai patiko.

Klasika visada išliks klasika ir jos vertė niekur nedings net ir po daugelio metų. Ursus, Homo, Gvinplenas bei Dėja - veikėjai, per kuriuos kuriamas ne toks ir svetimas pasaulis šioms dienoms. Įstabūs pastebėjimai apie žmogaus išorę, vidų, žmonių sugedimą, intrigas bei tyrumą, prigimtį bei užslėptą blogį. Knyga verta vėl ir vėl paskaityti, įsigilinti į daugelį minčių bei pastebėjimų. Tai spalvinga knyga, kurioje kiekviena akimirka išbaigta nepaprastais pastebėjimais, kruopščiai apibūdinamas kiekvienas išgyvenimas, aplinka, kaip ir supažindinama su aukštuomenės perdėta pompastika bei atitrūkimu nuo paprastų žmonių, kuriems jie vadovauja bei kurių dėka išgyvena. Nepaprastas kūrinys.

Romanas „Žmogus, kuris juokiasi“ vienas įdomiausių Viktoro Hugo knygų, kuriame atskleidžiama pasaulyje ir asmenybėje glūdinčios priešybės: grožis ir bjaurumas, gėris ir blogis. Pagrindinis veikėjas Gvinplenas vaizduojamas nuo pat mažens, kuris keliaudamas per knygos puslapius patiria nuotykių: pakilimų ir nuosmukių.