Užsienyje gyvenu nuo 2000-ųjų. Trejus jaunystės metus praleidau JAV, o pastaruosius šešiolika – Airijoje. 

Emigracija nėra tik svaigi karjeros galimybė ar ant medžių augantys pinigai. Kita vertus, ji nebūtinai – susvetimėjimas, nutautėjimas, nerimas, sprangus kąsnis galugerkly. 

Man – tai dvasinė būsena, kurią įvardyčiau – tarp. Sunku ją tiksliai nupasakoti, tik pačiai aišku, kad visa esybe nepriklausau tam gyvenimui, kurį pavadinčiau čia,  bet tą patį galėčiau pasakyti ir apie savo santykį su tuo gyvenimu, kuris vyksta ten. 

Auginu vaikus, dirbu, keliauju ir nepaliaujamai stengiuosi kažkuo užpildyti tuštumą, kuri, suvokus, kad Lietuva mano vaikams jau prarasta, vis atsiveria ir atsiveria.

Gal banalu? Bet apie visa tai ir šis romanas.