„Jūs norite, kad rašyčiau apie išlaisvinimo šventes. O tai – ne tas pats. Jūs norite, kad žmonės matytų šlovę, šypsenas, gėles. Jie žiūrės į tuos vaizdus, įsirėmins juos, pakabins ant sienos, o po dvidešimties metų jų vaikai norės to paties: šlovės, gėlių, šypsenų, nesuprasdami, kad visa tai ateina po perdrėkstų vidurių, nuplėštų galūnių ir nudegintų veidų. Sere, aš jums nepritariu. Jūs norit švęsti karo ir genocido pabaigą, o aš noriu užkirsti kelią naujo košmaro pradžiai.“

Vokietija, 1944-ieji. Megė Salivan žengia į mirties ir griuvėsių paženklintą priešo teritoriją apsiginklavusi tik fotoaparatu ir JAV spaudos pažymėjimu. Jos rankos virpa fiksuojant protu nesuvokiamą klaikią realybę, tačiau sustoti nevalia – pasaulis privalo praregėti ir pažvelgti į baisybes, vykstančias čia pat.

Nepaisydama nuolatinio pavojaus ir kolegų skepticizmo, Megė dokumentuoja fronto linijas, išlaisvintas koncentracijos stovyklas ir neįsivaizduojamą siaubą, kurį daugeliui sunku suvokti. Tačiau jos kova vyksta ne tik mūšio lauke. Moteriai tenka įrodinėti, kad tiesai lytis nesvarbi, o Megės vieta – ten, kur rašoma istorija.

Vis dėlto pirmyn Megę gina ne tik profesinis ryžtas, bet ir dešimtmečiais ramybės neduodanti paslaptis: ji gimė Berlyne, tačiau vieną lemtingą naktį kartu su motina priversta bėgti iš šalies užnugary paliko savo mažamečius brolius. Nors dabar Megę saugo JAV kariuomenė, kiekvieną naktį moterį persekioja košmarai: kas nutiks, jei išaiškės tiesa? Tik ji dar nežino, kad kažkur tarp vokiečių paliktų dokumentų jos laukia pribloškiantis atradimas...

Sukrečiantis liudijimas apie nepalaužiamą moters dvasią, apie kovą prieš ją nutildyti bandžiusią sistemą ir tiesos paieškas net pačiomis tamsiausiomis žmonijos istorijos valandomis.