„Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) yra parašiusi svarbiausius, geriausiai žinomus lietuviškosios tremties literatūros kūrinius. Tai memuariniai pasakojimai, pavadinti „Atsiminimais“ ir „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (šios apybraižos tęsinys – „Gimtojoj Žemėj“). Jie labiausiai vertinami dėl tikroviškų tremties vaizdų, išraiškingo įvykių traktavimo, didžiulio pirmosios publikacijos (1988) atgarsio sąjūdiškoje Lietuvoje ir dėl to, kad parašyti talentingo žmogaus, ypatingos asmenybės. D. Grinkevičiūtės kūryba remiasi jos pačios patirtimis, jausmais ir apmąstymais. Grinkevičių šeima su keturiolikmete Dalia buvo ištremta 1941 m. birželio keturioliktąją ir didžiąją dalį laiko kentėjo prie Laptevų jūros. Daliai leista grįžti į Lietuvą 1956 m.

Apysaka, leidėjų pavadinta „Atsiminimais“, parašyta 1949–1950 m. Dalia kartu su sergančia motina stebuklingu būdu buvo pabėgusios iš Jakutsko. D. Grinkevičiūtė slapstėsi Kaune, globojo (ir palaidojo) motiną, rašė. Suprasdama, kad bus suimta (taip ir įvyko), rankraštį įdėjo į stiklainį ir užkasė. Jis atsitiktinai buvo surastas  tik 1991 m., restauruotas ir pirmą kartą išspausdintas žurnale „Metai“ (1996, Nr. 10–12, 1997, Nr. 1).

Memuarinė apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Kazio Sajos pasiūlytas pavadinimas) parašyta devintojo dešimtmečio pradžioje Laukuvoje, kur D. Grinkevičiūtė, baigusi medicinos studijas Omske ir Kaune, vadovavo ambulatorijai ir ligoninei. Neradusi anksčiau minėto rankraščio, D. Grinkevičiūtė sukūrė šią trumpą, koncentruotą, informatyvią apybraižą. Pirmą kartą ji buvo išspausdinta žurnale „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“) 1988 m. spalį (tuometinis žurnalo tiražas 24120 egz.) ir padarė sprogusios bombos įspūdį. Tremties vaizdai ir pasakojimo energetika reikšmingai prisidėjo prie okupacijos suvokimo ir Nepriklausomybės atkūrimo paskatų.

Pasakojimas „Gimtojoj Žemėj“, datuojamas „po 1979 m.“, vaizduoja iš tremties grįžusios D. Grinkevičiūtės sunkias patirtis susovietintoje Lietuvoje – „antrąjį Sibirą“, – Valentinas Sventickas.