Šio romano pasakotoją, G. G., kamuoja patologiška empatija: jis nevalingai įsikūnija į kitų žmonių, gyvūnų ar net augalų patirtis, prisiminimus ir išgyvena juos lyg savus – tiek XX a. pradžioje malūne netyčia palikto savo senelio, tiek vienišo, labirinte įkalinto mitinio Minotauro ar net kaip vaisto ryjamo šliužo. Fiksuodamas tuos momentus, jis ima pasakoti tykią pasaulio istoriją, pažymėtą iš pažiūros nereikšmingais fragmentais ir paskirų likimų vingiais, kurios centre – melancholija ir Minotauras. Šiam gebėjimui blėstant, o laikui nenumaldomai nestojant, G. G. bando jį pergudrauti kurdamas laiko kapsules, kuriose ima kaupti dabarties atspindžius, nykstančių būties ženklų sąrašus, iš nepažįstamųjų nupirktas istorijas. Šokčiodamas tarp laikotarpių ir perspektyvų, pasakotojas surezga įspūdingą istorijų labirintą, kuriame apstu susijungiančių pasakojimo takų, gilių rūsių ir šalutinių koridorių.

Liūdesio fizika – knyga apie empatiją ir jos pradingimą, apie pasaulio rudenį, minotaurus, tūnančius mumyse, visur slypintį didingumą, elementariąsias liūdesio daleles, apie amžiną, iš naujo išgyvenamą vaikystę. Tai žaismingas, subtilus ir jaudinantis bene garsiausio šiuolaikinio bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo romanas, kuriame jis, surankiojęs unikalias „mažas“ istorijas, lyg Šachrazada supina juos į pasakojimą, kupiną švelniai postmodernios ironijos, intelektualaus polėkio, lengvo absurdo ir lengvabūdiškos savirefleksijos.