Romanas – apie 1964 – 1970 metų laikotarpį Lietuvoje. Pokaris jau praeityje, duonos nebetrūksta. Po stalinizmo speigo prasidėjo atšilimas, bet įšalas dar likęs ilgam... Jaunimui – vilčių metas: skelbiama, kad „atviri vsi keliai“, gal įgis teisę ir į ilgesnius plaukus, naujus šokius, įdomesnę aprangą. Deja... Jautrus, meniškos prigimties abiturientas, norėdamas kuo greičiau kūrybai sukaupti gyvenimiškąją patirtį, išvyksta į Rusijos šiaurę, karčiai nusivilia to meto sparčiųjų statybų tikrovę, grįžęs įstoja į Kauno politechnikos institutą. Kankinamas abejonių dėl pasirinkto kelio teisingumo (humanitarinių mokslų studijuoti negali – paims į armiją), nelengvai pritampa Kaune, pagaliau įgyją puikų studijų draugą, bet patenka į KGB pinkles ir sunkiai vaduojasi iš jų, netekdamas mylimosios, draugo, dvasinės pasiausvyros. Jaunas, ambicingas mokslininkas, dėl kvialo užsispyrimo praradęs pirmąją meilę, su žemaitišku atkaklumu pasineria į darbą. Tik jame įžvelgia gyvenimo prasmę, kol jo neužvaldo naujas jausmas, vėl atnešantis ne tik aistrą, polėkį, bget ir sukeliantis nerimą dėl ateities: jo mylimoji – ištekėjusi moteris.