Šis romanas pelnė prestižinį „Yomiuri" literatūros apdovanojimą, kurį rašytojui įteikė Nobelio premijos laureatas Kenzaburo Oe, anksčiau buvęs vienas aršiausių Haruki Murakami kūrybos kritikų. Tai - bene ambicingiausias Haruki Murakami kūrinys:

„Prisukamo paukščio kronikos" buvo parašyta 9-ajame dešimtmetyje, tuo metu, kai Japonijoje įsigalėjo „uniformuota visuomenė". [...] Romanas yra protestas prieš „homogeniškumą ir uniformizmą". Tame dešimtmetyje Japonijoje atsirado single generation, kai pamažu iro tradicinė japonų šeima ir daugėjo vienišų žmonių.
Šarūnas Monkevičius, „7 meno dienos"

Pagrindinis veikėjas Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus - gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės išsitrina... Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti - klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų" tol, kol bus užverstas paskutinis puslapis.

Jei Murakami gaus Nobelio premiją, tai kaip tik už romaną „Prisukamo paukščio kronikas", kuriuo įrodė, kad klasikinis romano naratyvas dar turi milžinišką potencialą.
Aleksander Kaczorowski

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, antiutopijų, romanų alegorijų. Rašytojo braižas lyginamas su K ˉob ˉo Abe's, J. L. Borgeso, G. G. Márquezo, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos vardo apdovanojimu.