Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio, nieko šiaip sau, o kartu kyla įspūdis, tarsi pasakojimas rutuliotųsi prieš skaitytojo akis – spontaniškai. Tai konstrukto (šį žodį autorė labai mėgsta) ir intuicijos dermės, tikros meistrystės požymis.“ Danutė Kalinauskaitė