Subtiliai veržli ir labai jautri, ši istorija pasakoja apie giliausiai slepiamus išgyvenimus: netektį, sielvartą, vienišumą, kaltę, troškimą apsaugoti, galiausiai ir meilę.

Kudžirajamos – Banginio kalno – šlaite driekiasi didžiulis Bell Gardia sodas. Tame sode stovi telefono kabina, o joje – prie tinklo neprijungtas, balsus vėjyje nešantis telefonas. Čia iš Japonijos ir viso pasaulio traukia tūkstančiai žmonių, netekusių vieno ar kelių artimųjų. Šioje magiškoje vietoje ištrinamos ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp šiapus ir anapus – pakėlę telefono ragelį atvykėliai gali kalbėtis su tais, kurių nebėra.

Kai vieną dieną besiartinantis taifūnas grasina sunaikinti sodą, iš toli atskuba moteris, kad apsaugotų šią skausmą perkeičiančią vietą. Ji vardu Jui, jai trisdešimt vieni. 2011 m. cunamis nušlavė miestelį, kuriame ji gyveno. Sužinojusi apie Bell Gardia sodą ir Vėjo telefoną, Jui nuvyksta jų apžiūrėti ir sutinka Takešį, gydytoją iš Tokijo, taip pat skaudžiai sužeistą netekties.