„Ar žmonija turi ateitį?“, – knygos pradžioje klausia autorius, pradėdamas nagrinėti aktualiausią pasauliui temą. Ji glaudžiai susieta su patiriamu blogiu, gamtos ir žmogaus sukeltomis katastrofomis, atsakomybe. „Trumpoje cunamių metafizikoje“ aprašomos didžiosios katastrofos, suformavusios Vakarų pasaulio požiūrį į blogį. Tai Aušvicas, Hirošima ir Nagasakis, 2001 m. rugsėjo 11 d. Niujorkas, 2004 m. Indijos vandenyno cunamis, 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimas. „Dabar žinome, kad arogantiškas humanizmas, suteikiantis moderniajam pasauliui neįtikėtiną dinamizmą, kelia riziką net žmonijos išlikimui. Nuo šiol gyvename šešėlyje būsimų katastrofų, kurios, susijungusios į sistemą, gali išprovokuoti žmogaus kaip rūšies išnykimą“, – teigia filosofas, laikomas vienu svarbių šiuolaikinių mąstytojų, nagrinėjančių klimato krizę, technologijų pavojus, žmonijos ateitį. Įvadiniame knygos straipsnyje dr. Linas Jokubaitis pastebi, kad katastrofos ir nuo jų neatskiriamos blogio, prievartos bei apokalipsės temos daugiau nei du dešimtmečius J.-P. Dupuy tyrimuose užima išskirtinės svarbos vietą: „Cunamių metafizikai skirtame veikale prancūzų filosofas teigia, jog „reikia atsisakyti cunamio, kaip visuotino katastrofos modelio, įvaizdžio“. Blogio natūralizavimas yra ydinga reakcija į nesugebėjimą suvokti didžiulių katastrofų blogio mastą. Jis yra ydingas, nes atleidžia kaltuosius nuo atsakomybės, katastrofą pavaizduodamas kaip lemtį, o ne kaip kaltųjų valia įvykdytą nusikaltimą.“ Gimęs 1941 m. Paryžiuje, mokslus baigęs École polytechnique ir École des Mines, dėstęs socialinę ir politinę filosofiją École Polytechnique, dirbęs Stanfordo universiteto profesoriumi ir tyrėju, šiuo metu knygos autorius yra École polytechnique profesorius emeritas. Pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta J.-P. Dupuy knyga ypač aktuali šiuolaikiniam žmogui, persisotinusiam informacija, stokojančiam prasmės suvokimo, kai nuolat susiduriama su klimato krize, technologinėmis grėsmėmis, kolektyviniu neveiklumu.