Nedidelis, iš pirmo žvilgsnio ramus Lietuvos miestelis iš praeito amžiaus septintojo dešimtmečio. Gūdus sovietmetis – lozungų laikai, kai oficialiai gyvenama be meilės, be sekso, be nusikaltimų ir savižudybių. Tačiau žmonės vis tiek myli, mylisi, neapkenčia ir kenčia, gyvena ir miršta. Tai laikmetis, kai parduotuvėse retsykiais pasirodo pamėlusios vištos, o nomenklatūrininkų šaldytuvai sprogsta nuo gėrybių. Kai lentynose rikiuojasi tik kaliošai, o pilietės iš vykdomojo kaukši zomšiniais bateliais. Laikas, kai peržengtas bažnyčios slenkstis sužlugdo karjerą. Gyvenimas slenka apatiškai, sąmoningų piliečių ramybę saugo partija ir vyrai pilkais kostiumais iš atitinkamų institucijų. O kažkur pasaulyje skamba „Bitlai“, Vietname dega napalmas... 

Savo istoriją mums pasakoja septyniolikmetė Liucija, gera mergaitė, komjaunuolė, kuri aistringai įsimyli blogą berniuką Remį. Liucijos tėvai priklauso sovietinei nomenklatūrai, gauna prekes pagal blatą, valgo rūkytas dešras ir turi namų tvarkytoją. Deja, teisingas ir tvarkingas Liucijos pasaulėlis pasmerktas, nes realybė daug žiauresnė nei vaizduoja knygos – dingsta žmonės, kurių niekas nepasigenda, taikiu metu į tarnybą pašaukti kariai grįžta cinkuotuose karstuose, vyksta nelegalios lenktynės... Po ramybės skraiste kunkuliuoja realus gyvenimas.

Nors meilė gali būti tik platoniška, kaip ir pridera doram socialistiniam jaunimui, tačiau tikrovė yra kitokia. Liucija susiduria ir stebi įvykius, apie kuriuos nutylima, jos tobulas pasaulis ima griūti...