Autobiografinis Elizabeth Wurtzel romanas „Prozako karta“, tapęs kultine knyga ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, pasakoja apie didžiulę tuštumą, kurioje atsidūrė jauni amerikiečiai.

Nuo pat paauglystės sirgusi depresija, Elizabeta iki smulkmenų aprašė, kaip jaučiasi gausybės vidinių prieštaravimų plėšoma mergina. Ji neturi draugų, tėvai išsiskyrė, kai ji dar buvo maža, ir dabar nuolat riejasi tarpusavyje. Vienintelė gabios paauglės priebėga – muzika ir literatūra. Elizabeta klausosi Bruce’o Springsteeno ir skaito Sylvios Plath eiles. Gydytojai bergždžiai stengiasi išgydyti ar bent palengvinti jos depresiją ličiu, valiumu, ksanaksu, o galiausiai – prozaku.

Elizabetos depresija sudėtinga – jai  blogėja pamažu, o paskui staiga pagerėja. Psichiatrinis gydymas, kelionės, miegas, narkotikai, verkimas, prarastas laikas – nuolatiniai ligos, bet kartu ir sveikimo palydovai. Pamažu ateina pagerėjimas, nors depresijos visada reikia saugotis. Pasaulyje, kuriame nebeliko nieko pastovaus, žmonių santykiai per daug trapūs, kad būtų ilgalaikiai, intymumas yra tik iliuzija, o seksas gali atnešti mirtį, labai sunku susikurti savo identitetą, leidžiantį išgyventi. Tokia neįkvepianti piliulė kaip prozakas, nepadaranti žmogaus laimingo, bet sumažinanti liūdesį, tapo pagrindiniu vaistu nuo tokios būsenos. Ar prozakas taps išsigelbėjimu jai ir 6 milijonams jį vartojančių žmonių?